lietuvos-auksciausiasis-teismas-teisines-konsultacijos

Įmonių, kurios susiduria su finansiniais sunkumais ir yra nemokios, vadovų bei savininkų dėmesiui!

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procedūrų pradžią reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos teismų praktikoje apžvalgą. Šioje apžvalgoje apibendrinta Lietuvos teismų praktika jau nustato griežtas atsakomybės sąlygas įmonės vadovams, savininkams, kurie įmonei esant nemokiai, nesikreipia patys į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Lietuvos teismai tokiu atveju jau formuoja praktiką, kad įmonės vadovas, savininkas privalo atlyginti įmonei bei jos kreditoriams dėl to padarytą žalą asmeniškai.

Pateikiame ištrauką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Apžvalgos:

„Įmonės administracijos vadovo (savininko, likvidatoriaus) pareiga kreiptis į teismą dėl      bankroto bylos įmonei iškėlimo ir šios pareigos nevykdymo pasekmės

LR Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste – LR ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įstatymų leidėjas šiems subjektams nustatė pareigą pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes įmonės administracijos vadovas ir jos savininkas (savininkai) geriausiai žino įmonės finansinę padėtį, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti įmonės kreditorių interesus. Likvidatoriui pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo likviduojamai įmonei taip pat nustatyta siekiant apsaugoti tokios įmonės kreditorių interesus (ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalis).

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalį įmonės savininku (savininkais) laikomi įmonės dalyvis (dalyviai): akcininkas ar akcininkų grupė, kuriam (kuriems) priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, individualiosios įmonės savininkas, dalininkas (dalininkai), narys (nariai) ir valstybės, savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. Pažymėtina, kad ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta sąvoka „įmonės dalyvis“ nėra tapati juridinio asmens dalyvio sąvokai, nustatytai CK 2.45 straipsnyje, todėl ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalies nuostatos laikytinos specialiomis CK 2.45 straipsnio nuostatų atžvilgiu.

ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovo, savininko ir (ar) likvidatoriaus civilinę atsakomybę, jiems pažeidus įstatyme nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo, savininko ir (ar) likvidatoriaus neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti įmonės vadovo, savininko ir (ar) likvidatoriaus kaltės. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų įmonės vadovas, savininkas ir (ar) likvidatorius.

Nustatant momentą, kuriuo minėtiems subjektams atsiranda pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką, kurioje konstatuota, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokiai ĮBĮ prasme[1]. Kasacinėje jurisprudencijoje taip pat nurodoma, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis. Įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo[2]. Koks laiko tarpas atitinka kriterijaus „nedelsdamas“ prasmę, kasacinio teismo praktikoje dar nėra išaiškinta.

Teismų praktikoje momento, kada įmonė tapo nemoki, nustatymas sukelia sunkumų. Tuos sunkumus pirmiausia lemia tai, kad vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų paprastai nepakanka įvertinti momentą, kuriuo metu įmonė tapo nemoki. Atsižvelgiant į tai, vienoje iš kasacine tvarka nagrinėtų civilinių bylų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą bei kt.[3] Kasacinis teismas kol kas nėra pasisakęs dėl klausimo, kaip nustatyti įmonės nemokumo atsiradimo momentą, kai įmonės apskaitos dokumentai nėra išlikę (nepakankamai išlikę) ir (arba) nėra perduoti bankroto administratoriui, o iš esamų dokumentų neišplaukia vienareikšmiška išvada, kada įmonė tapo nemoki.

Likvidatoriaus pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo atsiranda, kai išaiškėja, kad įmonė, kuri likviduojama įmonių veiklą reglamentuojančių kitų įstatymų nustatyta tvarka, negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų. Likvidatorius privalo nedelsdamas sustabdyti visus mokėjimus ir ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo šios būklės nustatymo dienos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei (ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalis).

Įmonės nemokumo atsiradimo momentas yra teisiškai reikšmingas vertinant pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo padarinius ir nustatant dėl pavėluoto bankroto bylos inicijavimo (neinicijavimo) atsiradusią žalą. Žala dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimo pasireiškia tuo, kad dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei pablogėja jos turtinė padėtis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Žala kreditoriams yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją[4].

Kaip nurodoma kasacinėje jurisprudencijoje, pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, remdamasis ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatomis, yra įmonės bankroto administratorius. Pavyzdžiui, kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl bankrutuojančios įmonės (jos administratoriaus) ieškinio buvusiam įmonės vadovui, šiam laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, pagrįstumo, konstatavo, kad kreditorių interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius, o kreditorių interesai ginami, be kita ko, ir ginant bankrutuojančios įmonės interesus, todėl bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo[5].

Šioje kasacinėje byloje taip pat buvo konstatuota, kad konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo galėtų kreiptis su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5 dalis). Priešingas aiškinimas, kad žalos atlyginimas galėtų būti priteisiamas pavieniams kreditoriams, pareiškusiems ieškinį savo vardu, neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto.

[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014.
[2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014.
[3] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014.

[4] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014.
[5] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011.